Jurginių šventė Vadžgiryje

Parašyta 2018 balandžio 30, Pirmadienis

2018 m. balandžio 24 d. Vadžgirio pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai po pamokų rinkosi į tradicinę Jurginių šventę.
Iš pradžių visi suėjo į salę. Šventę pradėjo šeštokai Linas ir Edvinas. Jie papasakojo apie Jurginių šventės tradicijas, po to padainavo duetu. Vėliau dainavo ir dūdelėmis grojo pradinukai. Vaikus dainuoti mokė muzikos mokytoja Jonė Zaikauskienė.
Vėliau visi išskubėjo į kiemą. Kol mokytojos (Žaneta Mekionienė, Liudmila Norkaitienė ir Jonė Zaikauskienė) kepė kiaušinienę, vaikai, vadovaujami mokytojo Arūno Mekionio ir Antano Sinkevičiaus, rungtyniavo, kas greičiau kojūkais įveiks trasą, greičiau atbėgs su maišais ir t. t. Vėliau visi valgė ant laužo keptą kiaušinienę.

Lietuvoje nuo seno balandžio 23 dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.
Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.
Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai buvo labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias – gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia būdavo eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė buvusi labai svarbi šventė. Ji kitados galėjo būti švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio  klimato  kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai – jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šventasis Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei. Tai daryta su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po  tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai, joručiai, ir užrakinta spyna. Per Jorę griežčiausiai drausta judinti žemę – arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.
Žmonės tądien pasninkaudavo – kad gyvuliai būtų sveiki. Buvo paprotys per Jurgines bažnyčioje paaukoti Dievui vaškinių naminių gyvulių figūrėlių, prašant jiems sveikatos. Aukodavo ir pavargėliams, ubagams. Šventasis Jurgis, kaip ir Pergubrius, laikytas taip pat ir pasėlių globėju. Dar XX a. buvęs paprotys tos dienos rytą apvaikščioti laukus, apeiginiu būdu suvalgyti arba užkasti duoną su įkeptais kiaušiniais.

Per Jurgines įsigaliodavo nuomininkų bei kumečių darbo sutartis: „nuo Jurgio – vasara, nuo Mykolo – žiema“.